Įėjimas/koridorius/svetainė/miegamasis/drabužinė

Atrakina duris, įeina į vidų, nusispiria batus, nusivelka švarkelį. Rankinę numeta kažkur į kampą, nušlepsi iki miegamojo zonos, krenta į lovą ir užmiega.

Po keletos valandų nenoromis pramerkia akis ir kurį laiką tingiai stebi šešėlius ant lubų. Tuomet lipa iš lovos, eina iki drabužinės ir ilgai netrukusi, persirengia. Nuėjusi prie veidrodžio susitvarko plaukus, eina į svetainės zoną. Nuo žemės pakelia švarkelį, jį užsivelka, užsimeta rankinę. Nuėjusi į koridorių apsiauna sveikuosius batus, patikrinusi ar viską pasiėmė, išeina lauk, paskui save užrakindama duris.

Pergalingai šypsosi ir laukia, kol prisistatys Autumn.
- Jeigu tikėjaisi, kad pasiduosiu, labai klydai, - sušunka persisvėręs per laiptų turėklus.

Nė nebeskuba, kai išgirsta jo balsą. Lėtai lipa paskutiniais laipteliais.
-Tu pradėjai pirmas. Nesąžininga.
Pakartoja tai, ką jau sakė prieš tai.
-Ir be to, būtų buvę gražu iš tavo pusės pasiduot.
Priekaištingas žvilgsnis, išsitraukia buto raktus.

- Beet nepasidaviau, - išsišiepia, - tad ruošk prizą.
Atsiremia į turėklą, kol Autumn krapštosi su spyna.

Atrakinusi spyną atsisuka į L, palieka praviras duris, šypsodamasi prieina prie jo suima palto/švarko atlapus.
-Aš tavęs nė nepažįstu.
Nusijuokia, tuomet pritraukia jį arčiau savęs, ir švelniai bei atsargiai pabučiuoja.

- Tuo geriau, - kiek atsitraukęs prataria, tada prisitraukia Autumn arčiau. To pasekoje - dar vienas bučinys, tik šįkart ilgesnis.
- Duosi salotų? - vėl atsitraukia, dabar eina į svetainę. Įsitaiso ant sofos, koja ant kojos.

Įėjusi paskui Louis, užrakina duris. Sustoja tarpduryje.
-Jei tik noriu, galiu atnešti. Turiu daug įvairiausių rūšių, tad pasirinkimas būtų didelis.
Taria vilkdamasi švarkelį. Nusivilkusi jį užkabina ant pakabos, tuomet tvarkydamasi plaukus vėl pasisuka į L.

- Man jokio skirtumo, - nusijuokia, - aš nesu toks pažengęs šioje srityje. Jeigu žolė, tai koks skirtumas kokios rūšies?

Pavarto akis ir meta į jį savo šaliką, kurį ką tik nusivyniojo nuo kaklo.
-Tau visada būtina būti tokiam? Tuoj grįšiu.
Dingsta už virtuvės durų.

Įnirtingai linkčioja, dairosi aplinkui. Atsistoja, vaikštinėja apie stalą nužiūrinėdamas skulptūrėles ant lentynos. Vieną paėmęs, apžiūri iš visų pusių, bet kadangi žioplas, tai numeta ant grindų, ji sudūžta. Koja pastumia duženas po sekcija ir vėl grįžta ant sofos, vaidina, jog nieko neįvyko.

Lėtai ir atsargiai pareina su padėklu rankose. Saugiai priėjusi prie stalo viską padeda ant jo. Vyno butelį ištiesia L.
-Atidaryk, jei gali.
Įduoda dar ir vyno atidarytuvą, o pati tuo metu nukelia lėkštes nuo padėklo ant stalo, padėklą slepia kažkur po sofa.

- Ohoho, - išsišiepia, ima vyną ir apžiūrinėja etiketę, - čia jau kitas reikalas.
Viens, du, atidaro, pila į taures.
- Žinai, jeigu aplaistysiu tavo sofą, manęs nekaltink, - nusijuokia.

Sėdasi šalia L, paima vieną taurę į rankas.
-Kad nereikėtų kaltinti, pasistenk neaplaistyti. Juk šis butas ne visiškai mano, man tik jį nuomoja, tad, saugok kiekvieną smulkmeną.
Nusišypso.

- Dieu, bien, bien, - suraukia kaktą, padeda butelką ant staliuko, tada paima antrą taurę ir jau ruošiasi užversti, - už...
Užsikerta.

-Už mūsų pažintį?
Ištiesia savąją taurę link jo taurės, nestipriai daužteli, kad suskambėtų, tuomet gurkšteli vyno.
-Beje, ką turėjai omeny laiptinėje, kai sakei, jog dar geriau, kad tavęs nepažįstu? Nejaugi visas taip suvilioji ir vėliau palieki ant ledo?

Užverčia taurę, tada nusivalo lūpas.
- Turėtum mažiau klausytis, ką aš kalbu. Tiesiog jeigu pažinotum mane, apeitum iš tolo. Duodu žodį, - iškelia ranką.

-Nejaugi esi toks baisus?
Pabrėžia žodį "toks", tuomet baigia vyną, tuščią taurę deda ant stalelio.
-Kažkodėl sunku tai įsivaizduoti. Juk ir dabar nesi panašus į angelėlį.

- Nežinau kaip tau tai paaiškinti, bet tiesiog turėk omeny, kad iš manęs nieko pernelyg nesitikėtum, - pastato taurę ant staliuko, šalia butelio, - aš niekada nebuvau angeliukas. Naa, nebent miegodamas.

-Aš ir nesitikiu. Tiesiog, kol esi šalia, naudojuosi proga su tavim pabendrauti. Nuojauta man kužda, kad po šio karto mes daugiau nebesusimatysim, na, nebent tu ateitum į baletą, kuom labai abejoju..
Nusišypso, tuomet pasislinkusi šiek tiek arčiau L, pavogia dar vieną jo bučinį.

Naudojasi proga kiek tik įmanoma ilgiau.
- Ė, kodėl turėtume daugiau nebesusimatyti? - prisimerkia, suraukia kaktą.

-Juk pats sakei, kad nieko iš tavęs nesitikėčiau. Taip ir darau. Tad iš kart nusiteikiau blogiausiam variantui.
Nykščiu perbraukia jam per lūpas, bandydama valdytis ir vėl nepulti jam į glėbį. Juk vis dėlto, ji jo tikrai nepažįsta, o taip bendrauti Autumn su nepažįstamais tikrai nėra pratusi.

- Bet tai nereiškia, kad aš tave turėčiau palikti, - vėl paima taurę, gurkšteli, - aš tik pasakiau, kad esu nenuspėjamas. Suprantu tave, tu manęs gerai nepažįsti Bet neabejoju, greit pažinsi.
Perbraukia nykščiu per A skruostą.

Jo nykščiui prisilietus prie jos skruosto, A nuleidusi žvilgsnį šypteli.
-Ir kai tave pažinsiu, kas tada? Apeisiu tave iš tolo, kaip ir minėjai ankščiau?

» Įėjimas/Svetainė
» Įėjimas/Svetainė
» Įėjimas/svetainė
» Svetainė
» Svetainė